Atėjau į vilkių gaują individuacijos mandalai pamažu leisti byrėti į savas struktūras, taip kaip įsivazduotume smėlį po padidinamuoju stiklu beplaunant jūrai. Smėlio nespalvojame šįkart, kaip tai daro Tibeto vienuoliai, o leidžiame kiekvienai smėlio smiltelės spalvai ir formai atsiskleisti savyje ir bendrai drauge. Moters individuacija man panaši į lėtą, savieigį psichologinį dvasios grįžimą į save, prisimenant pirmapradę Laukinės Moters prigimtį. Pasitelksime Clarissa Pinkola Estes kaip pamirštų, bet taip trokštamų žinių šaltinį, o Airidą lyg šviesos nešėją vedlę iki jo. Pasitikiu eiti drauge kartu su jumis.
Trys laipteliai į presbiteriją simbolizuoja atitrūkimą nuo žemiškojo pasaulio į dieviškąjį. Šįkart ne į bažnyčią Sekminėms keliavau, o namo. Namo į save, pas save ar dar kaip kitaip stipriai apglėbus savo prigimtį, pabūti. Išties po įkvepiančio susitikimo su vilkėmis išvykau pasibastyti prie jūros. Buvau ištroškusi, kaip grublėtos mano pėdos ar tai išdžiuvusi žemė- suragėjusi. Pagirdyk sakau.
Basos mano pėdos skrodė Kuržemės smėlį prie jūros ir dar ten, kur, galima sakyti priešistorinėje kadaise buvusioje jūroje, stūkso tvenkinys su gausybę blizgių akmens luitų. Tenai pirmą kartą kasiau piritą lyg auksą. Kvapą stebėdama, nes jo galėjo pradėti trūkti nuo per didelio eksaitmento. Nenorėjau paleisti to pirmapradžio infantilaus mėgavimosi jausmo. Žaidžiau mikro pasaulio alchemikų palikuonės vaidmenyje, kaip tokią dažnai save pamenu vaikystėje betyrinėjant skruzdžių kūnus, o poto jas nužudžius laidojau kiekvieną atskirai į duobeles jų kapinaitėse ant močiutės rūsio esančios jaukios samanų kalvos. Nejaučiau kaltės anuomet, tai dariau vardan eksperimentinio ‘kas būtų jeigu būtų’ smalsumo. O dabar liesdama paauksuotus akmenis lyg vėl pabudau savo vidinės mergaitės prislopintam pasauly. Galimai daktaras C.G.Jung būtų apibūdinęs tą momentą: “Tavo išsilaisvinusi psichinė energija palaimingai tekėjo atgal į pirmykštes platumas”. Gaila, tai ne savaime besitęsiantis euforiškas momentas amžinybei, anaiptol, tai laikinumo priminimas, ir budrumo žadinimas, ir aštrių inkstintų prikėlimas. Piritas vis dėlto dar kitaip vadinamas kvailių auksu. Poto greitai vėl nusileidau ant žemės.
Įsižeminti.
„Žemę jaučiu po kojomis lyg šaknis- stuburą tvirtą kaip pagrindinį savo centrą, savą ašį ištiesus laikau, kad priartinčiau materiją ir kulnai neberagėtų pagaliau“. Taip lyg eiliuotus burtažodžius buvau užrašiusi užrašinėj kovo jaunačiai paženklinti. O šįkart dar irgi gana jaunas birželio mėnuo pakvietė valiūkiškai pašokti. Trypti lyg pirmykštei moteriai, atliekant ritualą ir nejusti duriančių pušų spyglių skausmo, ritmingai užsisupti aplink savo ašį, palaimingai per kiekvieną judesį tiesiog slysti savp kūnu ir vis labiau įsiklausyti į kvėpavimą. Tarsi manasis mikro į gamtos makro kosmosą susilieja. Jaučiu didelę galią ateinant pajautus savo ritmą ir basas kojas. Čia panašiai, kaip girdėti bijūnus besiskleidžiant. Ar esi girdėjus kaip gėlės auga?
Autorė: i t